Jurgis ir Erika Didžiuliai: Koks pigiausias būdas kelti gyvenimo kokybę?

Atlikėjai Jurgis ir Erika Didžiuliai atsako, ką daryti, kad Lietuvos gyventojų kokybė gerėtų. „Jeigu tu šypsaisi tik tada, kai nusiperki naujus batelius, tai tos šypsenos kainuoja labai brangiai. Žaismingumas yra kaip druska. Nuo jo beskonis patiekalas pasidaro skanesnis, bet vienos druskos saujomis nevalgysi. Lietuvos kontekste, kur esame emociškai atbukę ir paskendę materialumo jūroje, žaismingumas yra gelbėjimosi ratas“, – pokalbį pradeda Jurgis.

Sakote, kad lietuvių gyvenimo kokybę reikia kelti. O kas jums yra ta gyvenimo kokybė?

Jurgis: Gyvenimo kokybė mums pirmiausia yra potyriai, taip pat santykiai su aplinkiniais. Manau, kad netgi gali pamatuoti, kiek kartų per dieną šypsojaisi. Jeigu daug šypsojaisi, tai gyvenimo kokybė aukšta.
Jeigu tu šypsaisi tiktai tada, kai atsiranda nauji bateliai, tai tos šypsenos  kainuoja labai brangiai. Emocinė dalis yra mūsų visuomenėje neįvertinta. Lietuvoje žiūrėti į emocinę pusę yra nesolidu, nereikalinga, todėl bandome tenkinti emocinius trūkumus materialiais pakaitalais.
Kitas būdas – įžvelgti galimybes paprastose situacijose. Mes esame savos nuotaikos vadovai, bet galime lemti ir kitų. Juk mes esame evoliucionavusios bezdžionėlės su veidrodinėmis neuroląstelėmis. Mums yra įgimta reaguoti ir imituoti aplinkinius. Kai mes pradedame šypsotis aplinkiniams, jie labai dažnai jaučia poreikį šypsotis atgal.

Iš kur tą šypseną gaunate, nors kartais esate pavargę, nemiegoję?

Erika: Iš tiesų mes turime mažą dukrytę ir dėl to mums trūksta miego. Tačiau vos ji nusišypso ir apkabina, negali būti susiraukęs – nebent vietoj širdies turėtum akmenį. Visada gali pasirinkti – arba toliau būti blogos nuotaikos, arba priimti viską kaip likimo dovaną.

Jurgis: Lengvumas atsiranda nuo gebėjimo pažvelgti į dalykus truputį kitu kampu, taikyti kitokias taisykles. Jeigu matai durų skambutį, tu gali paspausti tiesiog vieną kartą arba išgauti iš jo melodiją. Vieniems bus labai faina, o kitus erzins. Aš esu iš tų, kurie tikrai norės pagroti.

Jūs turite tris vaikus, tad to spontaniškumo tikriausiai nelieka. Juk turi būti rutina, būtini atlikti darbai. Iš kur atrasti to šėlsmo?

Erika: Jei pradeda lyti, o tu eini gatve su vaikais, tai gali arba pasislėpti po medžiu ir pralaukti lietų arba išbėgti į lietų ir jame žaisti. Aš renkuosi taškytis balose. Tam pareigos netrukdo.

Jurgis: Aš atskirčiau fizinius ir emocinius poreikius. Taip, pirmieji yra būtini. Tačiau išdykavimams reikia ne pinigų, o tik vidinės laisvės. Mano mama, jei pamato paliktą artimųjų piniginę, iškart ją paslepia. Nes jai atrodo linksma, kad aš valandą piniginės po visus namus ieškosiu. Jei matai kamuolį gatvėje, tu jį paspiri ar susirauki, kad jis trukdo praeiti? Jeigu matai pianiną gatvėje, ar tu sėdi groti, ar tiesiog nueini? Aš spiriu kamuolį ir imu groti pianinu.

Kaip jūs atsispiriate aplinkos spaudimui norėti daiktų, o ne žaisti?

Erika: Mūsų sūnūs neturi „Iphone“ telefonų ar brangiausių „Adidas“ kedų. Bet dėl to jie nei mažiau draugų surado, nei mažiau yra laimingi. Bet apie tai reikia nuolat kalbėti, aiškinti. Procesas tikrai ilgesnis nei tiesiog imti ir nupirkti daiktą. Tačiau manome, kad tik tokie žmonės yra laisvi ir iki galo laimingi.

Jurgis: Reikia ieškoti balanso. Daiktai nesuteiks laimės, bet yra prekės ženklų, kurie tave įkvepia – skatina daugiau sportuoti, sveikiau maitintis, lavintis ar mokytis daryti gražias nuotraukas. Todėl kai mes kalbame apie naują lietuvišką kosmetikos prekės ženklą „Kilig“, kurio „prekės ženklo filosofai“ su Erika esame, yra labai faina, kad tu perki daiktą, o drauge gauni paraginimą būti žaismingu – tai yra, papildomą vertę. „Kilig“ filipinietiškai reiškia malonias stebuklingas akimirkas (drugeliai pilve), o su šiuo prekės ženklu norime žmones įgalinti emociškai – paversti paprastas akimirkas stebuklingomis. „Kilig“ daro poveikį – ne tik siūlo pasitepti kremu, bet ir atrasti vaiką savyje. Būtent tas žaismingumas ir yra greičiausias kelias į kitas savo emocijas. Realiai suaugusiems reikėtų mokytis iš vaikų, nes jie yra natūraliai žaismingi, kūrybiški.  Didžiausia klaida sakyti – nežaisk su kėde, juk ji skirta tik sėdėti.

Kaip su šypsena pažiūrėti į šeimyninį gyvenimą, kai pamatai, kad vaikas mėto košę aplinkui ir supranti, kad tau paskui reikės valyti grindis, skalbti?

Erika: Aš manau, kad perdėtai tvarkingų žmonių viduje kažkas yra negerai. Juk galiu išvalyti vėliau, o jei neišvalysiu, kas pasikeis? Aš labai paprastai žiūriu į tokius dalykus. Iš tiesų žaismingumas nepadeda tvarkai, tačiau kuria įsimintinas akimirkas.

Atrodo, kad abu esate be proto pozityvūs, o ką daryti tiems, kurie tokiais negimė?

Jurgis: Man daug kas sako, jog esu pozityvus. Tačiau tai nėra tiesa. Aš suprantu, kad formuoti emocinį lauką reikia pastangų, tačiau tai visai kaip pritūpimai ar atsispaudimai, aš esu pajėgus tai padaryti. Jei aš pradedu šypsotis vienam žmogui, tai jis šypsosi man ir taip aš paveikiu savo ir jo emociją tą dieną.
Vyrų problema Lietuvoje – jie nežino, kaip rodyti meilę, nežino, kaip paglostyti, žiūrėti į akis. Tas išsitrynė iš mūsų operacinės sistemos. Ir mano tėtis dėmesį man ir sesei rodydavo tik erzindamas mus – kitaip nemokėjo. Aš stengiuosi emocijoms leisti mane apimti.

Kaip jūs šeimoje kovojate su nuoboduliu?

Jurgis: Mano galva, nuobodumas yra pati didžiausia nuodėmė – juk gyvenimas susidaro iš įspūdžių. Reikia nuolat sugalvoti naujų lygių žaidime. Mes su Erika per daugiau nei dešimt metų santuokoje jau esame pažengę. Jeigu jau praėjai visus lygius, reikia galvoti papildomų.
Geriausia rasti partnerį, kuris tampytų nervus tiek, kiek reikia. Bet ne per daug ir ne per mažai – kad nebūtų nuobodu. Gal kartais reikia grįžti vėliau, nei žadėjai, bet ne per vėlai? Tokie dalykai neduoda ramybės. Visiems reikia gyvenime prieskonių, tik skirtingomis proporcijomis, o žaismingumas, kaip ir druska, gali beveik bet ką pagardinti.